BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Du viename

Esu žmogus, esu,
Ir turiu daug profesijų įdomių:
Vaikystėje buvau piemuo,
Bet ne avis aš ganiau.
Man lazdą degtukas atstojo,
O mano avys buvo musės besparnės.
Buvau ir gamtos tyrinėtojas:
Žvelgiau į skruzdėles pro didinamąjį stiklą,
Jaučiausi galingas,
Ir mano žvilgsnis jas degino.
Buvau mokinys,
Ir supratau, jog daugiau išmokau, stovėdamas kampe,
Ar už klasės durų, nei iš tų, kurie neva moka.
Buvau ir geras vaikas,
Nes niekas taip nesupykdydavo tėvų kaip aš,
Taip pat buvau geras išradėjas,
Nes būdų erzinti daug ir visokių atradau,
Taip pat buvau įdomus juokdarys,
Žmonės, išgirdę mane, verkdavo,
Bet visai tai buvo…
Dabar esu žmogus, tik žmogus,
Nes profesijas be perstojo keičiu,
Vis laukiu savosios,
Kuri padarytų mane geru žmogumi,
Kuri išmokytų šypsotis,
Kai man liūdna,
Kuri išmokytų rimtumo,
Kai man juoktis noris,
Kuri priverstų mane suprasti,
Kad viskas, kas man brangu, yra niekas!
Taip pat ji turėtų būti populiari,
Gerai apmokama ir prestižinė.
Mano būsimoji profesija,
Tai antras aš - du viename,
Kaip tas šampūnas,
Kuris plauna smegenis, bet ne plaukus,
Arba… kaip tas gėrimas,
Kuris pagirdo įvaizdį, bet nemalšina troškulio,
Arba kaip ta prekė,
Kuri guli graži lentynoje,
O atėjus laikui, yra išmetama,
Taip ir nesužinojusi,
Ko ji ten tupėjo,
Nors etiketę ji turėjo,
Bet, deja, veidrodžiai skyriuje kitame,
Taip! Dabar žinau,
Noriu būti veidrodis,
Kuris atspindi bent dalį nublukusios etiketės,
Bet niekada nerodytų tikrojo savęs,
Nes jei veidrodis pažvelgtų į kitą veidrodį,
Jis pamatytų ne save, o tik vienišą begalybę…

Rodyk draugams

Artimas sapnas

Šią naktį, žvarbią, aš užmigti negalėjau,
Blaškiaus sapne seniai matytam,
Kažką svarbaus juk prisiminti privalėjau,
Kol ryto paukščiai pasitiko šviesų rytą.

Vis dar miegojau, kai viskas apsivertė staiga,
Ir aš sėdėjau ant žalios kalvos viršūnės,
O saulė dalinos su manim pačia švelniausia šiluma,
Aš taip ilgai jos laukiau, pažįstamos, šiltos, linksmos,
Kuri kaip vaiką silpną ir bejėgį nuo šalčio saugos ir globos,
Ji atneša pavasarį žaismingą, kuris kaip aidas mano širdyje kvatos,
Tas juokas toks stiprus, spalvingas,
Kad net didžiausią nerimą be vargo pažabos.

Ir pamiršau tada, kas mane tą naktį slėgė,
Pakilau aš virš kalvos vešlios,
O pavasaris kvailiodamas vis plaikstėsi ir lėkė,
Tikėdamas, kad niekas jo nesuvilios,
Tapau aš vienas su saule, vėju, dangumi,
Pajutau, kaip gera būt vienam iš daugelio, - paprasčiausiu žmogumi.

Galų gale aš pabudau,
Supratau - širdis juk džiaugsmo kupina,
Tam apsakyti žodžių neradau,
Nes tai įvyko taip staiga,
Dabar kas ryt į tylą įsiklausau,
Jaučiu kaip laimė budina mane.

Rodyk draugams

Romantiškas šaltis

Susikibusios švelniai dvi snaigės tyliai krenta,
Viena pasileido - kita jau tiesia ranką,
Nei vėjas, nei saulė joms nekelia baimės,
Suktis dviese ratu - pati didžiausia laimė.

Iki žemės dar toli - susikibo jos tvirčiau,
Ir krenta mažos snaigės į patalą greičiau,
Aplinkui viskas sukasi, tūkstančiai žvaigdžių,
Net ir tamsiausią naktį snaigės spindi gerumu.

Prie žemės priartėjusios - nenori išsiskirti,
Bet saulė ryto nedora, privertė ištirpti.
Mažųjų nebeliko…
Dabar - jos vienas kūnas,
O tam mažam lašely, didžiausias turtas tūno,
Tai pats gražiausias lašas, dangus jį dovanojo,
Jis meilę tyrą neša, tik vėjas tai žinojo.

Ir nesvarbu, kur žemė jį priglaus,
Ar vėjas išsklaidys, ar jūra ryt nuplaus,
Gamta globėja žino: dangus jo kantriai laukia,
Kas naktį tėvas tyliai šaukias savo vaiko,
Nes kas neteko artimo, nepaiso netgi laiko!

Keliaujantis

Rodyk draugams